Kai sužinojome, kad netoliese mūsų perka mišką privatūs savininkai, šiek tiek suskaudo širdį. Tas miškas labai ilgai buvo mūsų visų mėgstamos vietos, tiesiog tokios nemokamos apylinkės, kur visi galėdavo pailsėti, grybauti, veikti, ką nori. Tačiau žinant, kad ten bus iškirsta ir pastatyta pramoninė gamykla, gal ir gerai, nes tokiuose mažuose miesteliuose kaip mūsų, niekada nebus per daug darbo vietų. Žmonės sėdi be darbų, prasigeria. Visgi, vienas iš populiarių užsiėmimų yra grybavimas, ne veltui sakoma, kad jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos. Sužinoję, kad miškas bus parduotas, visi dar labiau ėmė jį vertinti tarsi atsisveikinant. Mes tu broliu tuojau pat nutarėme išeiti pagrybauti.
Voveraičių rinkimas
Prisipažinsiu, tokios frustracijos jau seniai nebuvau pakėlusi. Brolį lenkiu beveik visose gyvenimo srityse, išskyrus vikrume, jis kaip jaunesnis visada kažkur vikriau sujuda. Tačiau kruopštumo reikalaujantys darbai, nepaisant to, vis tiek būna man geriau pasisekę. Taigi, grybų rinkimą ten, kur perka mišką, prilyginau kaip tik tiems kruopštiems darbams ir buvau tikra, kad man ir iš pirmo karto turėtų sektis puikiai. Kaip aš klydau, ir neįvertinau brolio sugebėjimų. Iš tiesų, su grybų rinkimu čia nutiko kiek kitaip, nes brolis dirbo tiesiog stulbinančiai greitai. Aš valandą vaikščiojau bergždžiai po mišką, pasijaučiau visai nevykėle, tarsi grįžo tas siaubingas jausmas iš mokyklos laikų, kai nesugebėdavau kažko padaryti, ką padarydavo kiti. Galų gale, brolis matydamas mano liūdnumą ir pasimetimą, jau ėmė pats sufleruoti, kur galėtų augti voveraitės, jas rasti, neskinti, ir pasakyti man, kur yra, kad ir aš bent kažką surinkčiau.