Ne vienas sostinės gyventojas galėtų, kad ir eilėraštį sukurti apie tai, kokia muzika paprastai skamba taksistų automobiliuose. Gal vien dėl to kartais žmones labiau vilioja auto nuoma, o ne kelionė namo su taksi. Tačiau gyvenimas yra margas, ir reikia naudotis visokiomis jo galimybėmis. Kartais gerai bus auto nuoma Vilniuje, o kartais – grįžimas su taksi, o kartais – ilgas pasivaikščiojimas naktį nuo vieno rajono iki kito. Ką pasirinktumėte jūs? Nežinia. Štai už tai klausiame kelių žmonių ne tų, kuriuos domina auto nuoma, o tų, kurie dažnai važiuoja naktį namo su taksi mašina.
Erzinanti muzika
Ona sako, kad jai labiausiai nepatinka erzinanti muzika, kuri skamba taksi automobilyje. „Labiausiai tai jaučiasi tada, kai grįžti į Lietuvą pailsėjusi iš kokios nors vakarietiškos šalies. Įsėdi, ir pasijauti kaip skurdžiausioje Balkanų dalyje, tik skirtumas tas, kad ten taksistai paprastai ir patys dainuoja, o Vilniuje tik matai labai susiraukusį taksisto veidą. Dar jis ką nors tau pasako blogo apie valdžią, ir galiausiai žinai, kad grįžtai tikrai namo. Aišku, gal ir užsienyje kas nors ten pasakytų kažką apie valdžią, tačiau nebūna viskas taip jau paprasta. Kadangi ta valdžia gali būti ne tokia ir tau pažįstama. Visų pirma, tu nieko nesupranti, todėl nereaguoji, visų antra – ir taksistai žino, kad tu nieko nesuprasi, todėl nieko nesako. Be to, jie nori sukurti tau kuo geresnę atmosferą, kad tu galėtum gauti komfortą, o paskui už jį smagiai susimokėti“, – sako Ona.
Žinant, kokia spalvinga buvo Čiurlionio praeitis, kokiuose įdomiuose kultūriniuose ir politiniuose procesuose jis dalyvavo, gyveno perversmų laikais, turėjo daug tarptautinių ryšių, labai įdomu pamatyti tokį filmą vien dėl to istorinio laikotarpio prikėlimo. Manau, kad istorinio laikotarpio prikėlimas prasideda nuo kiekvieno mažo žmogaus gyvenimo detalių, eina iki jo laikmečio patyrimo, kai gyvena ir kuria žmonės, kurie dar tik brėžia svarbių pokyčių apmatus. Filme viskas iš detalių turi susilieti į visumą, į galingą paveikslą. Svarbu ir kaip yra apsirengę aktoriai, ir kokie vaizdai parodomi. Tačiau tas visas derinys neturi būti grubus, paskubomis atliktas. Reikia mokėti tokius dalykus daryti.
Vienu metu apsistodavau pas seserį Vilniuje, kur prie jos kaip tik ir buvo ta vieta su užrašu – 
Prisipažinsiu, tokios frustracijos jau seniai nebuvau pakėlusi. Brolį lenkiu beveik visose gyvenimo srityse, išskyrus vikrume, jis kaip jaunesnis visada kažkur vikriau sujuda. Tačiau kruopštumo reikalaujantys darbai, nepaisant to, vis tiek būna man geriau pasisekę. Taigi, grybų rinkimą ten, kur perka mišką, prilyginau kaip tik tiems kruopštiems darbams ir buvau tikra, kad man ir iš pirmo karto turėtų sektis puikiai. Kaip aš klydau, ir neįvertinau brolio sugebėjimų. Iš tiesų, su grybų rinkimu čia nutiko kiek kitaip, nes brolis dirbo tiesiog stulbinančiai greitai. Aš valandą vaikščiojau bergždžiai po mišką, pasijaučiau visai nevykėle, tarsi grįžo tas siaubingas jausmas iš mokyklos laikų, kai nesugebėdavau kažko padaryti, ką padarydavo kiti. Galų gale, brolis matydamas mano liūdnumą ir pasimetimą, jau ėmė pats sufleruoti, kur galėtų augti voveraitės, jas rasti, neskinti, ir pasakyti man, kur yra, kad ir aš bent kažką surinkčiau.