Vaikystėje ziuronai man atrodė kažkas nuostabaus. Pati neturėjau, bet matydavau, kaip su jais žaidžia keli vyresni berniukai lauke. Tarp kiemo vaikų visada yra galinga ir griežta hierarchija. Tokios turbūt net karaliaus rūmuose nebūdavo. Berniukai nežaidžia su mergaitėmis, o ypač – su mažomis mergaitėmis. Todėl man gauti žiūronų pažaisti būdavo be šansų. Tačiau aš visgi kartais įsigudrindavau gauti su jais pasilinksminti.
Už atliktus darbus
Reikėtų pasakyti, kad žiūronai man atrodė labai ypatingi dėl to, kad žinojau, jog jie priartina vaizdą, ir kad matydavau, kaip su jais žaidžia berniukai. Jie žaisdavo, kad yra jūrų kapitonai, piratai, medžiotojai. Mes pavydėjome to daikčiuko, nes pačios tik galėjome žaisti su lėlėmis, kurios nemokėjo tokių kietų triukų. Tačiau buvo vienas žeminantis būdas, kaip gauti tai, ko nori, iš vyresnių kiemo berniukų. Reikėdavo padaryti kokį nors darbą ir už tai būdavo galima išsiderėti. Todėl kelis kartus tokiais būdais ir gavau žiūronų. Už tai, kad nuravėjau vieno berniuko daržą, kurį jam buvo davę mama nuravėti, gavau 15 minučių pabūti su žiūronu. Su daugybe grasinimų, kas bus, jeigu ziuronai bus grąžinti sulaužyti. Už kitokius darbelius – nuėjimą į parduotuvę, mažylio priežiūrą, žolės sugrėbimą ir pan. – gaudavau po 1 ar 2 minutes pažaisti su žiūronu. Niekas niekada neduodavo tiesiog žvilgtelėti bent kartą be jokio mokesčio.
Vagystė
Tačiau buvau ne kvaila ir žinojau, kad dėl to, jog aš pro juos žiūrėsiu, žiūronai nesulūš. Tad ką aš sumąsčiau? Sugalvojau, kad man reikia juos tiesiog pasiskolinti. Mes žinojome, kur berniukai laikė žiūronus – jie turėjo tokį specialų namuką, kuriame laikydavo savo daiktus ir žaislus. Kartą per gimtadienį mes ten buvom lankęsi. Mes žinojome, kad vienos mergaitės brolis (mažas) gali nukniaukti tą raktą. Tik mums reikėjo jį papirkti. Taip ir padarėme. Tada, kai gavome raktą, naktį slinkome į tą namelį ir žaidėme su žiūronais apie pusvalandį, visą laiką drebėdamos, kad jie ateis. Buvo taip baisu, kad net nepavyko normaliai pasidžiaugti.
Atidavė be priežasties
Galiausiai vieną dieną berniukai atidavė man žiūronus. Tiesiog ėjau pro šalį, jie paklausė, ar noriu, ir aš apstulbusi gavau žiūronus. Patys jie pirko motorolerį ir žiūronai nebekėlė susidomėjimo. Ir tada mane ištiko tragedija – mano tikslas buvo pasiektas, todėl jis manęs nebedžiugino. Nuvertinti, išmesti, nenusipelnyti žiūronai man nebe atrodėįdomus daiktas.