Dar ir dabar kai kurie seni akumuliatoriai Vilniuje man primena, kaip vaikystėje smagiai žaisdavau su kiemo draugais garaže. Būdavo tikrai labai smagu ir linksma. Ką mes ten veikdavome, ir kas ten mane įsileisdavo?
Tėčio garažas
Tėčio garažas būdavo pats tvarkingiausias. Jis ir pats dažnai didžiuodavosi ir sakydavo, kad jam pavydi žmonės tokio tvarkingo garažo, ir kad dažnai žmonės net netiki, kad čia išvis garažas. Paprastai pas vyrus garažai būna labai netvarkingi, baisūs, o pas jį viskas atrodė kur kas gražiau, tvarkingiau. Būdavo daug vietos. Šone palei sieną būdavo sukrauti akumuliatoriai. Vilniuje dabar tokių tvarkingų garažų niekada nematau, nors tenka įvairiuose lankytis. Prisimenu tą ritualą, kai po kiekvienos sutaisytos mašinos, tėtis su specialiu šepečiu gražiai sušluodavo dulkes ir žemes į vieną krūvą. Ant durų visada kabodavo jo chalatai. Vienoje pusėje stovėdavo dviračiai ir karučiai. Buvo tokios lentos, dengiančios garažo duobę. Netoli akumuliatorių stirtos buvo tokia tuščia erdvė ir kažkoks mažas kilimukas. Ten man tėtis leisdavo pažaisti. Jis man duodavo metalo ir magnetukų, su kuriais paprastai prisegdavo popierius ir celofanus ant automobilio kėbulo, kai jį dažydavo.
Senelio garažas
Pas senelį viskas buvo atvirkščiai – užversta ir suversta taip, kad ir velnias koją nusisuktų. Man ten būdavo baisoka, nes būdavo tamsu. Be to, nebuvo išbetonuotų grindų, vietoje jų būdavo pripilta kažko panašaus į durpes ar žemes. Dažnai ten būdavo viskas taip sudėta, kad negalėdavau rasti praėjimo ir normaliai visko susidėlioti, jeigu kažką reikėdavo paimti. Akumuliatoriai krisdavo ant kelio. Kartais dirbdavome pas senelius su seserimis sode, senelis liepdavo pasiimti karutį ir jame išvežti žoles. Tada reikėdavo prasibrauti pro akumuliatorius ir visokias metalo nuolaužas, kad atkrauti ir pasiimti tą karutį. Bet juk nieko nebuvo neįmanomo.
Kaimynų garažas
Taip pat buvo ir kaimynų garažas, kuriame kartais su drauge eidavome žaisti. Ten patekti man būdavo labai smalsu, nes kaimynai buvo turtingi. Taigi, pas juos garaže stovėdavo tai, ko nebuvo nei pas mano tėvus, nei pas senelius. Ten galėjai rasti blizgančias mašinas, motociklą, motorolerį, kokį nors katerį arba mažą jachtą. Kaip ir senelio garaže, didelės tvarkos ir erdvumo rasti negalėjai, bet bent jau grindys buvo taip pat tvarkingai išbetonuotos kaip pas mano tėvą. Tokiame garaže bijodavau ilgai būti, nes nenorėjau, kad mane pamatytų tėvai.