Nukeliavę pas tetą Oną, jos vaikaičiai suprato, kad pateko į neeilinius pietus. Visos lekstes buvo kaip iš antikvariato, ir visa svetainė atrodė neįprastai. O ir patys pietūs buvo kaip labai iškilminga rūmų ceremonija. Teta Ona iš kažkur netgi buvo gavusi ir pasisamdžiusi liokajų, kas šiais laikais yra tikrai visiškai neįprasta. Taigi, tų pietų metu vaikai gavo ir pasidžiaugti nematytais valgiais, ir pamatyti, kad iš kiekvienos lekstes gali būti valdomas skirtingas maistas.
Starteris
Pirmiausiai, dar prieš prasidedant pietums, buvo patiektas starteris, arba, lietuviškiau – užkandis. Tai buvo tokio tipo užkandis, kokių vaikaičiai patys niekada negamindavo, nes, esą tai užima labai daug laiko, tačiau kartu jie labai mėgo, kai kas nors restorane to užsakydavo ar tiesiog pavaišindavo namuose kaip dabar. Tai buvo lėkštėje išdėliotos skrudinto batono riekelės. Lėkštė tam buvo paskirta speciali plokščiu dugnu ir lengva lyg koks inkstas. Joje greta buvo sudėti ir mažučiai indeliai, kuriuose puikavosi skirtingos užtepėlės. Tai tikrai idealus maistas, norint paskanautiprieš pradedant rimtus pietus, tačiau patiems gamintis užtepėles labai ilgai užtruktų.
Pirmas patiekalas
Netrukus buvo atnešamas pirmasis patiekalas. Neseniai iš Italijos grįžę vaikai pagalvojo, kad italai pirmam patiekalui tikrai valgytų makaronus su kuo nors: sūriu, mėsa, sūreliu ar žolelėmis. Italijoje jiems tai kėlė šiurpą, nes tarsi natūralu, kad pirmam patiekalui labiausiai norisi kažko gaivaus, kažko iš daržovių. Teta pateikė po lekštę burokėlių sriubos. Senos geros burokėlių sriubos, kurią visada smagu pasigaminti, kai tik nori valgyti, kurioje gali rasti visko, kas skanu ir gera.
Antras patiekalas
Toliau buvo antrojo patiekalo eilė. Ir šį kartą teta Ona nustebino vaikaičius kepta antiena. Tai atrodė taip pat prašmatnu it kokiose Anderseno pasakose, tačiau iš tiesų juk čia nebuvo kažko tokio ypatingo. Juk antienos bet kada galėjai nusipirkti parduotuvėje ir ją pasigaminti. Gražiai lėkštėje prie antienos glaudėsi ir džiovintų ir išmirkytų vaisių gabaliukai, skaniausiai atrodė slyvos, todėl būtent nuo jų ir buvo pradėta. Atskiros lekstes neprireikė ir duonai – ji taip pat buvo ranka pasiekiama jų pačių lėkštėse.
Desertas
Galiausiai, kai jau patys pasidarė sotūs kaip prikimštos žąsys, vaikai gavo ir desertą. Kad ir koks nuostabus jis tetos namuose būtų, tačiau po tokio maisto kiekio jis tapo jau kone prievole. Pyrago lėkštės tuštėjo lėtai, bet nuosekliai.